Netoli Tíaso, esančio Lansarotės pietryčiuose, kur „Tiagua“ eksploatuoja karjerą, jis ką tik savo Actros 1848 prikrovė žvyro. Álvarez savo mėlynu savivarčiu veš šią statybinę medžiagą į salos vakarus. „Grupo Tiagua“, kuriai dirba Álvarez, ten atlieka uosto „Playa Blanca“ plėtros darbus. Numatoma dvigubai padidinti uosto teritoriją, taip suteikiant daugiau vietos keltams ir kruiziniams laivams.

Turizmas yra pagrindinė Lansarotės ekonomikos šaka. Kiekvienais metais salą aplanko beveik du milijonai atostogautojų. Lankytojus vilioja pasakiški paplūdimiai, visada šiltas oras ir neįprasta gamta. Salos prekės ženklas yra kvapą gniaužiantis mėnulio peizažą primenantis kraštovaizdis, susiformavęs ugnikalnių išsiveržimų pasekoje. Siekdama išsaugoti Timanfajos nacionalinį parką, Lansarotė negaili jėgų ir išteklių. Nuo 1730 iki 1736 m. žemė čia beveik be perstojo spjaudėsi lava, kuri 167 kvadratinių kilometrų plote sukūrė šį unikalų kraštovaizdį. Šiandien daugiau kaip 51 kvadratinių kilometrų plotas yra Nacionalinio parko dalis.

Tuo pačiu metu salai reikalinga ir gerai veikianti infrastruktūra. O ir darbo rinka saloje, turinčioje maždaug 150.000 gyventojų taip pat pasižymi visa eile ypatumų. UNESCO salą 1993 m. paskelbė biosferos rezervatu. „Tai reiškia, kad Lansarotės gyventojams žemė yra šventas dalykas. 40 procentų žemės ploto yra saugoma. Mes turime puoselėti kiekvieną kvadratinį centimetrą“, sako „Tiagua“ vadovas Amado Quintana. Įmonė deda visas pastangas tik perdirbtų medžiagų naudojimui. Karjerai yra vėl atkuriami, laikantis ekologinių direktyvų, transportavimui naudojami tausojantys aplinką ir mažai degalų vartojantys sunkvežimiai. Tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl „Tiagua“ savo automobilių parke pasitiki Actros ir Arocs sunkvežimiais.

„Lansarotė – tai daug daugiau, nei tik saulė ir paplūdimys“, sako Quintana. „Ji – kelionių tikslas, kur vyksta kova už mūsų aplinką ir kultūrinę savastį.“ Tokia savimonė išaugino ir menininką César Manrique, kurio kūrinių rasite visoje saloje. Quintana: „Manrique meną ir gamtą matė kaip visumą.“

Todėl pusiausvyra yra tai, ko Lansarotėje tokie žmonės kaip Amado Quintana niekada negali paleisti iš akių: iš vienos pusės šiuolaikiška efektyvi infrastruktūra, iš kitos – didelis tvarumas.

Tam Lansarotėje išleidžiama daug pinigų. Praėjusiais metais sala gavo 100 milijonų eurų, tame tarpe ir turistinei infrastruktūrai vystyti. Ir „Tiagua“ jau galėjo prisidėti Lansarotėje prie visos eilės projektų. Svarbiausi iš jų būtų uosto „Puerto de los Mármoles“ išplėtimas Aresifėje, pakrantės kelias LZ 1 ir aplinkkelis LZ 3. Tam „Tiagua“ pervežė apie 500.000 tonų betono ir asfalto užpildų. Šiuo metu įmonėje dirba 120 darbuotojų, tame tarpe ir inžinierių komanda, atliekanti projektų tyrimus ir teikianti technines konsultacijas. „Mes siūlome pilnai paruoštus viešųjų ir privačių statybos darbų sprendimus“, sako „Quintana“ įmonės vadovas. Po Lansarotės salą važinėja 40 „Tiagua“ priklausančių sunkvežimių. „Taip jau yra, kad Lansarotės geologija ir padėtis reikalauja visapusiškumo. Todėl šiandien mūsų užsakymų knygose rasite ne tik statybų projektus, bet taip pat ir konteinerių transportavimą, kranų darbus ir didžiakrūvius užsakymus.“

Quintana rodo į vairuotojo Orlando Álvarez įmonei „Tiagua“ priklausantį Actros. „Mūsų vairuotojai niekada nepamiršta, kad jie dirba saugomoje teritorijoje. Gyventi ir dirbti šioje saloje yra tikra privilegija“, priduria jis. Tai ne sutapimas, kad ir Lansarotė, ir kitos Kanarų salyno salos žinomos „laimingųjų salų“ vardu: įspūdingas kraštovaizdis, 24 laipsnių Celsijaus vidutinė oro temperatūra ir ši šviesi, spindinti šviesa.